Sveiki,
mano vardas Kamila.
Eidama savo gyvenimo keliu vis bandžiau ir tebebandau spręsti savo „gyvenimo“ klausimą: Ką reiškia būti savimi? Kas man, kaip žmogui, teikia džiaugsmą? Kokios mąstymo „schemos“ trukdo tai pasiekti? Kaip aš noriu gyventi, jaustis? Kuo norėčiau pasidalyti su pasauliu? Kokį santykį noriu kurti ir kaip jame noriu būti? Kaip išlikti darnoje su savimi, savo vertybėmis, su kitais ir pasauliu?
Bendraudama su žmonėmis, skaitydama knygas, keliaudama vis surasdavau tą patį atsakymą – kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvienas turi SAVO kelią.
Su jį ištinkančiomis situacijomis, reakcijomis, su jo mintimis apie laimės pojūtį ar gyvenimo prasmę, su iliuzijomis atkartoti kitų žmonių gyvenimo scenarijus, taip bandant sukurti savo laimę. Su tokiomis iliuzijomis retsykiais susidurdavau ir pati.
Kai išėjau iš samdomo darbo, įkūriau savo „Gerų emocijų namus“ ir man atrodė, kad turėdama pakankamai žinių, patirties, bendraminčių, galiu nuversti kalnus. Be to, matydama sėkmingus pavyzdžius aplinkoje, net neprisileidau minties, kad gali būti kitaip. Tačiau gražūs paveiksliukai, patalpinti „Facebooke“, įkvepiantys pokalbiai apie „lengvai pasiekiamą sėkmę“ paslėpė tai, kas liko „už kadro“, ir apie ką, kaip paaiškėjo vėliau, neišdrįso kalbėti minėti „sėkmingi“ žmonės.
Apie abejones, ar vis dar eiti „širdies“ keliu ar grįžti ten, kur saugu ir komfortiška.
Apie liūdesį ir nusivylimą, kad kai kurias idėjas, kurios, atrodo, ranka pasiekiamos, negali įgyvendinti, nes šiam momentui neturi pakankamai resursų.
Apie ilgą procesinį periodą, kai nematai apčiuopiamo rezultato ir turi visąlaik save motyvuoti ir raminti, kad būtinai pasieksi tai, ką nori. Ir tuomet vis klausiau savęs: „Ar vis dar galiu eiti link to, kas man suteikia laimę?“
Vienu gyvenimo etapu norėjosi pasakyti „STOP, daugiau taip negaliu“. Kitu (turbūt tuo lemiamu) gimė tvirtas atsakymas „TAIP. Galiu ir eisiu“. Tik tas „galiu“ jau buvo kitoks. Tuo metu ramiai pažiūrėjusi į realybę tarsi išsisklaidžius rūkui supratau, kad drąsa būti savimi – tai ne apie „visagalybę“, kai gali įgyvendinti visas savo idėjas ar įveikti visas kliūtis, tobulai atlikti darbus visada su šypsena, pasitikėjimu savimi ir laimės pojūčiu.
Tai – kiek kitaip.
Drąsa būti savimi, mano akimis, – tai gebėjimas iš tikrųjų pamatyti realybę ir veikti joje šiandien geriausiai įmanomu būdu, būnant lanksčiam ir atviram sau ir pasauliui. Juk, kaip sakoma, laimi lanksčiausias sistemos elementas, nes gyvenimas yra tėkmė, o ne statika.
Drąsa būti savimi – tai gebėjimas priimti save visokį – klystantį ar abejojantį, piktą ar liūdną – ir su tuo būnant judėti toliau. Sutinku – sunku. Mes sau labiau patinkame kitokie: ryžtingi, džiaugsmingi, energingi, sėkmingi – su šiuo rinkiniu mes norime įgyvendinti savo tikslus, būti santykyje su savimi ir kitais. Tokį save mes giriame ir lepiname. Ir kitos savo pusės, „trukdančios“ mums gyventi, nemėgstame. Tačiau būti savimi reiškia, kad gali būti su savimi pačiu visokiu bei leisti pažinti save skirtingą ir kitiems.
Žinau, tos mintys, kad gali būt nesuprastas, pažeidžiamas ar vienišas iš tiesų gąsdina. Tačiau gal verta susimąstyti ir apie tai – ar tas santykis, kai gali būti tik „tam tikru būdu“ ar „tam tikru“ (o tą „tikrumą“ nulemia kitas žmogus) – reiškia tvirtą, saugų ir atvirą santykį? Ar tiesiog „iliuziją“, kad esi šiam santykyje saugus? Nes juk ar esi „geras“, ar „blogas“, priklausys tik nuo kito žmogaus tos dienos nuotaikos, pasaulio matymo ir pan.
Tai ar verta savo gyvenimo laimę atiduoti į kito žmogaus rankas? Ar tikrai kiti žmonės yra tokie jau kitokie nei tu pats? Jie juk turi savo mėgstamus patiekalus, savo norus, savo įpročius, tai kodėl mes neleidžiam SAU būti SAVIMI? O gal mes leidžiam sau būti savimi su sąlyga, kad kiti žmonės priims mus tokius, kokiemes esame, besąlygiškai ir visapusiškai? Tačiau tai yra kitų žmonių kontroliavimas ir jų vertybių nepaisymas.
Kažkada pagavau save norint, kad žmogus džiaugtųsi kažkuo taip pat stipriai, kaip ir aš, ir šiek tiek pykau ant jo, kad jis taip intensyviai nerodo emocijų. Tačiau kitą akimirką supratau, kad aš ir pati nepriimu žmogaus tokio, koks jis yra, su jo emocijom, mąstymu ir pan., ir viduje labai noriu jį pakeisti, daryti jam įtaką, kad jis priimtų mane tokią ir dar džiaugtųsi taip pat, kaip aš. Bet jis juk kitoks. Ir aš kitokia.
Tačiau gerbdami vienas kitą, atjausdami, suprasdami, kai kur einant į kompromisą, kai kur priimant, kad tam tikri dalykai nepasikeis, mes galime būti atvirame ir pagarbiame santykyje su savimi ir kitais bei realizuoti save geriausiu būdu.
Linkiu atrasti savyje drąsos būti savimi einant savo gyvenimo keliu ir priimant save, kitus ir pasaulį visokį, o su tuo surandant geriausią būdą šiandien jaustis laimingam! Juk tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų požiūrio, nuo mūsų reakcijos, nuo mūsų lankstumo.
Kartais aš užduodu sau klausimą: „Ką aš šią akimirką galiu padaryti, kad jausčiausi geriau?“ Nes iš tokių akimirkų ir žingsnių susideda mūsų dabartis, kuri kažkada taps praeitimi, ir ta dabartis kuria pagrindą ateičiai.
Kartais man padeda dėkingumo praktikos – kai surandi, už ką šią akimirką gali būt dėkingas. Kartais – įvairios patirtys, kai, atrodo, tuo metu buvusi nesėkmė vėliau virto į svarbią patirtį, atvėrusią naujus kelius. Kartais padeda suvokimas, kad tai, kas vyksta, yra tik akimirkos laikas, ir tai su laiku pasikeis. O kartais tenka tiesiog susitaikyti su tam tikrais dalykais ir išsiugdyti savyje kantrybę. Kiekvienas, manau, atras savo būdus, kurie jį pastiprins ir palaikys.
Mes visi esame tik Žmonės, galintys būti visokios nuotaikos, keliantys sau skirtingus tikslus ir pan. Ir mes visi esame verti gyventi laimingai, pagarboje su savimi bei kitais geriausiai šią dieną įmanomu būdu.
Rytoj bus kita diena.
Stiprybės ir sėkmės linkėdama,
Kamila Golod, Individualus terapinis koučingas
Publikuota: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/buk-savimi-kamila-golod-mes-visi-esame-verti-gyventi-laimingai-1024-838356
