Tylus ir šiltas vasaros vakaras. Noriu miegoti, bet negaliu. Ramybės neduoda mintis apie laimės žemėlapį. Ši mintis, atsiradusi mano galvoje nežinia iš kur, kaip įkyri musė neduoda man ramybės. Ramybė… Laimė… Laimė ramybėje…
Neriu į sapno glėbį. Jaučiu jo tvirtas rankas ant savo pečių, jo žvilgsnis skverbiasi pro mano akis į pačią širdies gelmę.
Tai Jis! Mano laimės vedlys! Toks ypatingas ir artimas. Jo rankose yra išsvajotasis LAIMĖS ŽEMĖLAPIS! Didelis, kiek suglamžytas, pageltęs, vietomis neįskaitomas… Tačiau jutau kiekviena savo kūno ląstele, kad tai yra mano, tik mano Žemėlapis.
– Eime, – nedrąsiai tariau, suspausdama jo ranką.
Mes ėjome vingiuotu keliu, kartais įkrisdami į duobę, kartais kopdami į aukštą kalną, kartais prasibraudami pro spygliuotus krūmynus, kartais eidami žydinčiu lauku.
Praėjom pro mano vaikystės namą. Užsukome į kiemą, kur žaidžiau su savo geriausiais draugais. Pastovėjom šalia mano mokyklos ir netgi suradom tą dydį ąžuolą, kur pirmą kartą mano lūpos paragavo saldų bučinį. Greitai perbridom per siaurą upelį, kuris nusinešdavo sūrias ašaras ir linksmai bėgiojom per šiltą smėlį, kuris priminė smagias vasaros atostogų akimirkas. Negaliu patikėti… Matau teatrą, kuriame sutikau Jį ir mūsų kavinę, kvepiančia kava ir šviežiai iškeptomis bandelėmis su cinamonu. Žalsvos sūpynės. Pienių pieva. Lėktuvas. Keli lėktuvai. Jais išskrido geriausios mano draugės į skirtingus plataus pasaulio kampelius. Apžvalgos aikštelė. Senamiestis. Netikėtai užplūdo vienatvės jausmas, liūdesys. Jį pakeitė pakylėjimas, džiaugsmas. Esu kartu su bendraminčiais. Man gera. Kažkas beldžiasi į duris…
– „Mums laikas grįžti“, – tarė mano laimės vedlys.
– Palauk, mes gi dar nesuradom laimės, kur gi tas teisingas kelias?!
– Dalai Lama sakė „Nėra kelių į laimę, kelias yra laimė“. Dovanoju tau šitą žemėlapį, kurio vedami mes nukeliavome į skirtingus tavo gyvenimo momentus. Taip, jie buvo įvairūs: tiek džiaugsmingi, tiek liūdni. Visi šie patyrimai kuria mūsų laimę, kuri priklauso tik nuo to, kas mes esame ir kaip mes žiūrime į pasaulį, esantį aplink mus. Gerbdami savo gyvenimo pamokas, brangindami kasdienius džiaugsmus, nustodami vytis kitų laimės ir gyvendami savo gyvenimą.
Jis kalbėjo tvirtai ir tikėdamas tuo, ką sako. Jo veidas spindėjo ramybe…
Girdžiu paukščių čiulbėjimą. Kažkoks įkyrus saulės spindulys bando pažadinti mane iš šio nuostabaus sapno. Ech, jam pavyko… Atsikeliu ir einu kurti savo laimės žemėlapį. Juk taip smagu pasinerti į savo laimę! Gal norite pabandyti ir Jūs?
Su meile,
Kamila Golod, Emocinės sveikatos konsultantė
