Nei kritikos, nei kitų žmonių nepalankios nuomonės apie mus per gyvenimą greičiausiai nė vienas neišvengiame. Vieni kitų nuomonei atsparesni, kitiems ji ne juokais trukdo gyventi taip, kaip norisi, ar net žeidžia ir žlugdo. Todėl svarbiausia surasti vidinių resursų, kaip nuo mums nepalankių nuomonių apsisaugoti. Apie tai, kiek mes turėtume paisyti kitų nuomonės, o kiek – ne, kalbamės su terapinio ugdymo specialiste, rašytoja ir lektore Kamila Golod.
Kiek žmonių tiek nuomonių ir labai retai jos šimtu procentų sutampa su mūsiškėmis. Tačiau ne visada pavyksta į kitų nuomonę nekreipti dėmesio. Tarsi per jėgą niekas jų nebruka, bet įsileidžiame jas į savo mintis ir kartais net imame gyventi taip, kaip nori kažkas, o ne mes. Pasak terapinio ugdymo specialistės, rašytojos ir lektorės Kamilos Golod, už kitų nuomonės paisymo dažnai slepiasi noras patikti ir įtikti. „Žmogus socialinė būtybė, jis nori būti kažkurios bendruomenės, šeimos, darbo kolektyvo, mokyklos dalis, tai svarbu. Norime, kad mus pripažintų, priimtų. Todėl žmogaus noras kitiems patikti yra suprantamas. Per kitus žmones dažnai pažįstame ir save. Tačiau kartais atsiranda liguistas noras patikti ir įtikti kitiems. Tada kito žmogaus nuomonė apie mus, kaip jis mus mato, jaučia, tampa suvokimo apie save atskaitos tašku“, – pastebi Kamila Golod.
Per mažai pažįstame save
Pašnekovės teigimu, viena iš priežasčių, kodėl įtempę ausis klausome ir paisome kitų nuomonės, yra tai, kad iki galo nepažįstame savęs. „Jeigu savęs gerai nepažįstame, apie save galvojame kitų žmonių mintimis, net nesuabejojame svetima nuomone, kritinis mąstymas „išsijungia“. Pavyzdžiui, jei vadovas pasakė, kad asmuo yra prastas specialistas, žmogus ir priima šį pasakymą kaip neginčijamą tiesą. Be abejo, nusimena, nusivilia, manydamas, kad taip ir yra, tačiau, jei įsijungtų kritinis mąstymas, žmogus tuo suabejotų, jis manytų, kad gal tik atliekant kai kurias užduotis neturi pakankamai įgūdžių. Tuomet nebandoma suprasti, kad „aš kaip žmogus“ iš esmės esu prastas, o tik tam tikroje srityje reikia patobulėti, įgyti naujų įgūdžių. Taip galvojant mūsų savivertė, nuomonė apie save taip stipriai nesusvyruoja. Teisingai vertinant, suveikia „amortizatoriai“, kurie mums padeda atsilaikyti nuo neigiamos kitų žmonių nuomonės ir vertinimų. Jeigu aš nežinau, kokios yra, mano stipriosios ir silpnosios savybės, įsijungia mąstymas „viskas arba nieko“ – arba esu tobulas specialistas arba prastas, nėra vidurio, tada kiekvienas kažkieno pasakytas blogas žodis mus „skandina“, atrodo, kad esu tik blogas, blogas, visada blogas, nors taip nėra. Tap mąstant įsijungia savigyna – žmogus užsidaro, kitą kartą bijo pasakyti savo nuomonę. Būna, kad ir šeimoje vyras ar žmona bijo atsiverti, kas jiems iš tiesų patinka. Tarkime, vaikšto po parduotuvę, žmona pamato gražią raudoną suknelę ir bijo pasakyti vyrui, kad norėtų apsirengti tokią suknelę, nes gal kažkada girdėjo kitų vertinimus, jog žmonės, besirengiantys raudonos spalvos drabužiais, atrodo iššaukiančiai ir gali kitus atstumti. Kartais vyrai norėtų, kad žmona pagamintų kažkokį patiekalą kitaip nei visada, bet bijo pasakyti, nes už to slypi baimė būti atstumtam. Bijodami kitokios tėvų nuomonės neretai užsisklendžia ir vaikai. Pavyzdžiui, nemažai tėvų nori, kad berniukai būtų sportiški, o vaikui patinka dailė arba muzika. Kai kurie vaikai dėl to bijo pasakyti, kas jiems iš tiesų patinka, nes žino, kad neįtiks tėvams, bus sukritikuoti. Kartais žmonės nedrįsta išsakyti savo minčių viešai, nes bijo, kad jeigu ta nuomonė nesutaps su daugumos, iš jo bus pasišaipyta. Dar kiti jaučia baimę būti scenoje, bijo, kad jį sukritikuos, bet už tos baimės slypi baimė būti atstumtam. Turbūt yra gyvenime labai daug situacijų, kurių mes net nefiksuojame, kai neišsakome to, ką norime, atrodo, kad nesuvokiame savo poreikio, o tada jis iškart „užsidaro“ be galimybės būti įgyvendintas“, – vardija atvejus Kamila Golod, kada pernelyg paisome, ką pasakys ar pagalvos kiti, išduodami save.
Į kieno nuomonę derėtų atsižvelgti?
Pasak saviugdos specialistės, jeigu klausysime visų aplinkinių nuomonės, paprasčiausiai negalėsime normaliai gyventi, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. „Išsakydami savo nuomonę žmonės labai retai nuoširdžiai galvoja apie kitą, paprastai jie „ištransliuoja“, kas jiems patinka, remiasi savo vertybėmis. Todėl nuolat paisant kitų žmonių nuomonės, galima tapti jų „kopijomis“. Kalbiesi su vienu žmogumi, jis sako, kad aš norėčiau jog tu būtum toks, kitas sako – ne, ne, aš norėčiau kad tu būtum kitoks, o kur tuomet jūs, kur jūsų pasirinkimas, taip galima prarasti savo autentiškumą, vertybes, požiūrį, suvokimą, išraišką“, – patikina Kamila Golod.
Pašnekovės teigimu, apskritai nekreipti dėmesio į tai, ką mano kiti, irgi būtų neprotinga. Verta įsiklausyti į konstruktyvius patarimus tų žmonių, kurie mums rūpi, kuriems ir mes rūpime, ir atmesti tuos, kurie linki pikto, apkalba mus už akių, skleidžia paskalas, šaiposi. „Derėtų atsirinkti, kieno nuomonė mums yra svarbi, ar tie žmonės atitinka tavo vertybes, ar tu pasitiki jų kompetencija, ar jie tau autoritetas. Jeigu tave sukritikuoja žmogus, kurio nuomonę tu vertini, gal ir verta tokios kritikos paisyti, ne visada kritika yra bloga, mes nė vienas nesame tobulas. Gal išsakyta nuomonė ateityje gali pakreipti tavo gyvenimą į gerąją pusę, kodėl ja nepasinaudojus. Visada derėtų atsižvelgti, ką žmogus išsakydamas savo nuomonę turėjo mintyje iš tikrųjų, kokią žinutę jums siunčia. Pavyzdžiui, draugė gali pasakyti kitai draugei, kad jai labiau tiktų tamsiai mėlyna, o ne geltona spalva, nes ji lieknina, išryškina akių spalvą ir pan. Žinoma, tokį pasakymą galima suprasti ir taip: „aš stora, negraži“, bet galima žodžius priimti ir kaip naudingą patarimą, galbūt, iš šalies geriau matosi. Todėl verta įsiklausyti“, – dėsto pašnekovė.
Svarbiausia – netapti priklausomu nuo svetimos nuomonės
Atsižvelgti į kitų žmonių nuomonę, anot Kamilos Golod, nėra blogai, svarbiausia, kiek mes nuo jos tampame priklausomi. O kad taip neatsitiktų, reikia stiprinti pasitikėjimą savimi ir savęs pažinimą, išmokti filtruoti kitų neigiamą nuomonę apie mus. „Kažkoks asmuo, pasakęs savo nuomonę apie jus, po penkių minučių galbūt viską pamiršta, o mes liekame su ta jo nuomone ir graužiamės, priimdami ją, kaip rimtą vertinimą, o iš tikrųjų tai tėra mus naikinanti kritika. Gali būti, kad tas neigiamos nuomonės išsakytojas tuo metu buvo blogos nuotaikos ir tiesiog burbtelėjo kažką, savo pasakymo nesureikšmindamas, o mes nuliūstame arba supykstame, visą likusią dieną, o kartais dar ir kitą apie tai nenustojame galvoti“, – atkreipia dėmesį Kamila Golod.
Maža to, tenka atlaikyti ne tik išorinę komunikaciją, bet ir vidinę, t. y. tai, ką sako mums vidinis mūsų balsas. „Išgirdus neobjektyvią kritiką, gali įvykti keletas vidinių dialogų: žmogus palaiko save, guosdamasis, kad „nieko tokio, jog kažkas kažką pasakė, man jo nuomonė nesvarbi, pamiršiu“, nors kažkiek, suprantama, dėl to būna liūdna ar pikta, bet vidinė nuostata išgirstą negatyvą greitai „paleidžia“. Kitu atveju galime pradėti save kaltinti, pliekti – „taip, jis teisus, aš esu toks ir anoks, kaip su manimi iš vis kas nors gali bendrauti“, prasideda savęs kaltinimas, engimas, kas labai menkina žmogaus savivertę. Nuolat paisydamas kitų nuomonių žmogus praranda laisvę gyventi pagal savo vertybes, pagal savo gyvenimo tempą ir kenčia būdamas toks, kokį jį nori matyti kiti žmonės, kuriems tiesiog taip patogiau, kurie galbūt tenkinasi kontrole. Todėl, jei kitų žmonių nuomonių neatsirinksime, jus, kaip asmenybes, kitų žmonių žodžiai gali sužlugdyti. Pavyzdžiui, žmogus turi svajonę, o štai kažkas lengva ranka ją suniekina, sukritikuoja, sakydamas, kad ji ne tau, nepavyks. Asmuo ima savimi abejoti, sutrinka, nebenori atkakliai siekti savo tikslo. Nuolat paisydami kitų nuomonės, imame gyventi kitų, o ne savo gyvenimą. Tampa svarbiau, ką apie mus pagalvos, o nesielgiame taip, kaip patys trokštame. Svajonės negimsta iš tuščio. Tarkime, žmogus nori būti dailininku, jam patinka piešti, o kuris nors mokytojas ima ir pasako, kad tu pieši nesąmones. Galbūt jam paprasčiausiai tavo pasirinktas stilius nepatinka, o suniekintas žmogus užsisklendžia – „juk specialistas pasakė, kad piešiu nesąmones“ ir atsisako savo svajonių, nors nuėjęs pas kitą mokytoją, jis greičiausiai išgirstų visai kitokią nuomonę, kuri žmogų pastiprintų. Neretai ir sporte treneriai, kurie dažniau išsako teigiamą nuomonę, pagiria sportininką, taip jį pastiprindami, suteikia sportininkui galimybę per trumpesnį laiką pasiekti geresnių rezultatų, o treneris, kuris žeria tik pastabas ir kritiką, žlugdo ir menkina sportininko motyvaciją stengtis. Taip gali būti bet kurioje srityje. Kartais pats žmogus filtruoja ir renka tik neigiamas nuomones savo atžvilgiu, o komplimentų net negirdi. Jo fokusas yra tik į tai, kas blogai. Čia jau kita problema“, – paaiškina terapinio ugdymo specialistė.
Pašnekovė pateikia vaizdingą paralelę. „Kai žiūrime į gražų gėlyną, kur auga daug įvairių gėlių, visi žavisi kiekvienos gėlės išskirtinumu, o kai kalbame apie žmones, daugelis siekia standartų, neva turime būti tokie, kaip visi. Jeigu esi kitoks, elgiesi ar mąstai kitaip nei visi, turi savo išskirtinį suvokimą, išsiskiri kaip ta gėlė gėlyne, atsiranda baimė – „ar aš galiu tokiu būti?“. Štai tokį paradoksą stebime gyvenime. Visi žavisi kažkuo ypatingu, bet kartu neleidžia sau būti originaliu, kitokiu, savimi“, – pastebi saviugdos specialistė Kamila Golod.
Kaip stiprinti atsparumą kitų nuomonei?
Kodėl vieni paiso aplinkinių nuomonės, o kitiems ji – nesvarbi? „Tai priklauso nuo įvairių patirčių, svarbu, kokie žmonės tave supo, gal tu neturėjai palaikymo, neturėjai galimybės pasikalbėti su kažkuo apie tai, kas įvyko, gal norėjai draugauti su kažkuo, o tave atstūmė. Tada tu lieki su ta tiesa, kurią girdi iš kitų. Jeigu nėra vidinių resursų, kurie mus stprintų, imame savimi abejoti, o gal kažkas teisus taip sakydamas, pradedame matyti pasaulį per kitų žmonių prizmę. Norint atsikratyti priklausomybės nuo kitų nuomonės reikia nueiti tam tikrą saviugdos kelią. Kaip ir siekiant bet kokių pokyčių, reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. Pirmiausia, derėtų suprasti, kad kito žmogaus nuomonė tėra tik jo nuomonė, bet ne faktas. Dažniausiai žmogus išreiškia per save perfiltruotas mintis: kas jam patinka, ką jis vertina, kaip jis mato vieną ar kitą problemą. Pabandykite paeksperimentuoti. Jei dažnai susiduriate su kritika iš aplinkos, vieną kartą įsiklausykite į kito žmogaus nuomonę, o kitą kartą jos nepaisykite ir tada stebėkite, kas keisis ar apskritai, kas nors pasikeis. Vieną kartą padarykite, kaip kitas žmogus nori, o kitą kartą pasielkite, kaip jūs norite. Derėtų pasistengti geriau pažinti save, surikiuoti ant popieriaus lapo visas savo stiprybes ir silpnybes. Kasdien fiksuokite bent tris dalykus, už kuriuos jaučiatės dėkingi arba kuriais galite pasidžiaugti. Taip užsiauginsite stipresnę vidinę atramą, kuri padės atlaikyti žalojančią kritiką, o taip pat ramybės neduodantį vidinio kritiko balsą. Tą stiprybę, kuri padėtų atsirinkti kitų nuomonę, savo viduje reikia užauginti kaip gėlę. Įsivaizduokite, kad jūs – gėlė, kurią palaisčius pesticidais, suglebsite, nustosite žydėti, o jeigu ją laistysite „trąšomis ir vitaminais“, kitaip tariant, atjauta sau, savęs palaikymu, tai padės jums išgyventi“, – pataria pašnekovė.
Jeigu jūs bijote, kad jus pasmerks, nors nėra nei vieno žmogaus, kuris konkrečiai dėl to ar ano būtų jus pasmerkęs, susimąstykite, ko iš tiesų bijote. Galbūt nuo mažens tėvai ar mokytojai nuolat kartodavo: „Na tu ne toks, kaip visi“, „Keistai elgiesi“, „O ką žmonės pagalvos?“ „Taip nedaryk, kiti nesupras“. Bet tai tebuvo jų baimės ir ribotumas, jūs laisvas elgtis taip, kaip pats norite. Savo kelyje jūs visada sutiksite žmonių, bandančių jums pakišti koją, kad kažko nedarytumėte, kad kažko nesiektumėte, bet tikrai neverta „sugerti“ kitų nuomones, patarimus, pašaipą ir dėl to aukoti save. Juolab, kad tiek jūsų, tiek kitų nuomonės laikui bėgant dažniausiai keičiasi. Kaip kažkas yra pasakęs: „Jeigu gyvenime ir yra kažkas stabilaus, tai – pokyčiai“.
Publikuota žurnale „Savaitė“, žurnalistė Dalia Valentienė
