Kalendoriuje jau sausio mėnuo. Šventinis šurmulys pasibaigė ir liko tik gražūs prisiminimai, o gyvenimas vėl grįžo į senas vagas. Hm.. Senos vagos… Gal verta susimąstyti dėl Naujų gyvenimo vagų ir kelių?
Kaip filme, kadras sustoja ir balsas „už kadro“ tarė: „o ko tu tikiesi iš šių metų? Apie ką svajoji? Kokį gyvenimo kelią tu renkiesi, norint pasiekti savo tikslų ir įgyvendinti savo norą?“
Širdis pradeda plakti vis stipriau, kvėpuoji dažniau, tu pasiruošęs spausti akseleratorių… Tačiau kokį kelią Tu renkiesi?
Juk kiekvienas kelias, kaip ir mūsų gyvenimas, yra skirtingas: su skirtingu greičiu, patogumu, kelias gali būti tiesus ar vingiuotas, duobėtas ar tvarkingas.
Mes dažnai einame gyvenimo taku panašiai, kaip važiuodami įprastu keliu… Vieni pamatę naują, nepažįstamą kelią apsisuka ir važiuoja savo senu, tačiau puikiai pažįstamu keliu, sakydami sau, kad taip yra saugiau, kai žinai visas savo duobes ir posūkius, nes juk naujam kely slypi nežinomybė: gali pritrūkti kuro, o gal iššoks BRIEDIS, o gal… Tūkstančiai „gal“, kurių yra ir mūsų gyvenime ir kurie trukdo priartėti prie naujo, truputį rizikingo, tačiau laimingo ir TIKRO gyvenimo… Kas tie „GAL“: „gal mūsų viduje esantis vaikas, kuris bijo būti nubaustas už tai, kad suklydo“, „gal mūsų poreikis numatyti visus gyvenimo atvejus ir 100 proc. būti užtikrintam dėl ateities“, „gal nenoras pripažinti savo silpnybes“ ir begalė kitų gal…
Kiti ilgiau užtrunka prie pasirinkimo kokiu keliu važiuoti, racionaliai apmąstant savo kuro sąnaudas, mašinos galimybes ir galvojant apie tai, kad jis PRIVALO pasirinkti tik šitą kelią, nes kitų kelių, jo nuomone, net būti negali. Tas žmogus turėjo tik vieną planą, vieną savo kelio maršruto įsivaizdavimą, be jokių galimų alternatyvų. Juk iš tiesų mūsų galvoje yra tiek įsivaizduojamų „VIENINTELIŲ IŠEIČIŲ“, „PATIKRINTŲ BŪDŲ“, „TURIU“, „PRIVALAU“, kurie užslopina mūsų intuiciją, mūsų fantaziją, mūsų norus…
Kai kurie iš mūsų mano, kad turi būti geriausiais tėvais, pamirštant save, savo norus ir gyvena tik dėl vaikų. Kai kurie turi būti idealūs darbuotojai, pamiršdami save ir savo šeimą. Dar kiti turi būti geriausiais vaikais, kad tėvai jais galėtų didžiuotis ir dažnas jų mokosi ar dirba tai, kas patinka tėvams, o ne kas jam patinka. Mūsų mintyse yra milijonas giliai įsišaknijusių „TURIU“ ir „PRIVALAU“, trukdančių atrasti save, neleidžiančių pamatyti kitus kelius savo norams pasiekti ir savo laimei sukurti.
Pavyzdžiui, viena mergina, būdama mergaitė, svajojo tapti dailininke (jai labai patiko piešti ir iš tikrųjų gerai sekėsi tai daryti), tačiau bėgant laikui ir įtakojant įvairioms gyvenimo aplinkybėms ir žmonėms, mergina baigė teisės mokslus ir dirbo nedidelėje įmonėje, teikiančią teisines paslaugas. Tos merginos noras buvo dirbti didelėje, tarptautinėje, teisines paslaugas teikiančioje įmonėje, tačiau jos noras jau keletą metų niekaip nesirealizavo. Kartą, aš paklausiau šios merginos, ką jai duotų jos noro išsipildymas. „Aš būčiau laiminga, būčiau pripažinta, tėvai ir draugai manim didžiuotųsi. Aš susirasčiau daugiau pažįstamų, veikla taptų įvairesnė, gyvenimas įdomesnis, galėčiau daugiau tobulėti“ – toks buvo merginos atsakymas. Įdomu.
Tada aš jai uždaviau kitą klausimą: „ar tam, kad pajustum tai ką išvardijai, vienintelis kelias yra dirbti didelėje, tarptautinėje įmonėje?“ Ir mergina pasimetė…Tęsiant mūsų pokalbį ir pradėjus įsivaizduoti galimas alternatyvas, mergina prisipažino, kad dalį savo svajonės, ji gali pasiekti piešdama – taip ji gali būti pripažinta ir įvertinta, ji susitiks su naujais žmonėmis ir jos gyvenimas taps įvairesnis. Laiminga ji gali būti tiesiog žinodama, kad daro tai, kas jai iš širdies patinka ir gerbdama save ir savo gyvenimą.
Šios istorijos pavyzdžiu, norėjau parodyti, kad kartais mes eikvojame daug jėgų (fizinių ir emocinių) bandydami važiuoti ne tuo „gyvenimo keliu“, kuriuo norime, o kuriuo mūsų manymu mes „turime“ važiuoti. Važiuojame įprastu maršrutu, nepastebėdami naujų aplinkkelių, naujų kelio ženklų, naujų gyvenviečių… Tiesiog judam… Nesustodami… Nesimėgaudami važiavimo procesu… Kaip nesimėgaujam dabartiniu gyvenimu… Tiesiog judam… Nesusimastydami ar šitas kelias nuves link norimo tikslo… Ar tas tikslas iš tiesų yra MANO… Juk kaip sako Dantė „Eik savo keliu, o žmonės tegu kalba, ką nori“.
Linkiu Jums atrasti SAVO gyvenimo kelią ir tiesiog mėgautis gyvenimu „čia ir dabar“, lyg vaikai, matydami gyvenimą pirmą kartą.
Kamila Golod, Emocinės sveikatos konsultantė
Publikuota: www.psichika.eu
